Bažnytinių metų pabaigoje Evangelija pagal Morkų kviečia apmąstyti žmogiškos mirties, paskutinio teismo, dangaus ir pragaro sąvokas bei jų reikšmę kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenime. Evangelija pagal Morkų parašyta imperatoriaus Nerono persekiojimo laikais, kai visi krikščionys ieškojo atsakymų į gyvenimo prasmės ir kančios klausimus, tikėjimo, paliudyto krauju, prasmę. Evangelistas Morkus primena, kad teisumas Dievo akyse yra nepalyginti didesnė malonė nei visi pasaulio turtai ir netgi žmogaus gyvybė. Visi evangelistai vienaip ar kitaip užsimena apie įvairius žemės ir dangaus kūnų sukrėtimus, tautų kraustymąsi bei visokį sąmyšį prieš pasaulio pabaigą.
Ir vis tik nemažai žmonijos protų bandė išskaičiuoti tikslesnę pasaulio pabaigą. Prancūzų „pranašas“ ir astrologas Nostradamus (1503–1566) teigė, kad pasaulio pabaiga įvyks, kai Velykos sutaps su balandžio 25 d. Tai sutapo jau 1666, 1734, 1886, 1943 metais, tačiau nieko ypatingo tomis datomis taip ir neįvyko. Dabar visi laukia 2038 m. Velykų. Ispanų šventasis Vincentas Fereras (1350–1419) skaitydamas psalmes įvardijo pasaulio pabaigą jau tik 3936 m. O kur grupė netikrų pranašų, kurie skelbė ir jau laukė pasaulio pabaigos prieš ilgus šimtmečius?
Tačiau Jėzaus Evangelijoje pagal Morkų paminėtas figmedis yra įspėjimas kiekvienam iš mūsų budėti ir melstis, kad mūsų gyvenimas ir darbai nebūtų užklupti lyg vagies – netikėtai. Kaip figmedis ir kiti augalai pranašauja pavasarį arba rudenį, taip ir aplinka, kurioje gyvename, mums taip pat primena apie laiko ženklus. Bet svarbiausia ne tai. Dievą tikintis žmogus turi gyventi taip, kad būtų visada pasiruošęs stoti Dievo akivaizdon. Ar esame visus gyvenimo užmojus, darbus ir planus pavedę beribiam Dievo Gailestingumui? Jei taip – būkime ramūs ir be perstojo gyvenkime Viešpačiu maitindamiesi Jo žodžiu ir Motinos Bažnyčios Mokymu bei išganingu vedimu.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
